Kodėl neverta eiti iš komforto zonos?

Kodėl neverta eiti iš komforto zonos?

Kas ta komforto zona?

Pradžiai aptarkime terminus, kad visiems būtų aišku apie ką eina kalba. Oficialaus apibrėžimo rasti nepavyko, bet iš to ką radau sąvoka tokia: komforto zona – įprastinė zona, kur žmogus jaučiasi gerai. Tai – ir tavo namai, ir santykiai, ir profesija ir t. t. Kiti apibrėžimai teigia, jog komforto zona – tiek fizinė, tiek socialinė kur žmogus jaučiasi saugus. Šiuose apibrėžimuose esminiai yra du žodžiai, keičiantys visą paveikslą…

Jei atsispirsime nuo frazės „jaučiasi gerai“, kyla principinis klausimas: ką ir kodėl keisti, jei žmogus jaučiasi gerai? Jei įsigilinsime į antrą apibrėžimą, ten raktinis žodis – „saugus“. Jei čia tik saugumo klausimas, tai komforto zonos plėtra realizuojama labai paprastai. Viskas, ką reikia padaryti, tai pateikti prašymą šaunamoji ginklo įsigijimui ir jūsų komforto zona taps ženkliai saugesnė….

9 – neri metai skaitant žmonių veidus suteikė man vieną svarbų suvokimą: kiekvienas yra unikalus, bet ne kiekvienas tai žino! Turbūt dėl to aš turiu tiek daug darbo…
Jei paimsime mobilių telefonų alegorija, dažnai susiduriu su paradoksu, jog žmogus, kuris atitinka legendinės trečios kartos NOKIA telefoną, man sako:
Norėčiau būti išmanusis telefonas!
Bet jei visi būsim išmaniaisiais, su kuo įkalsime vinį? Išmanūs telefonai tam nepritaikyti…

Išvada: kiekvienas telefonas buvo tobulas savo laiku ir kiekvienas telefonas tam tikras funkcijas atlieka geriau, o kai kurias silpniau. Tai, jei telefono galimybės keičiasi tobulėjant technologijomis, su žmogumi situacija kiek kitokia.

Ar vyksta komforto adaptacija gamtoje?

Kai man siūlo išbandyti kažką naujo, labai mėgstu analogijų ieškoti gamtoje. Pvz.: bėgu nuo mikrobangų krosnelių, kaip velnias pamatęs kryžių, nes tai, kaip mikro bangos pakeičia vandens molekules (susprogdina), nesutinkama niekur gamtoje. Reiškia, tai nėra natūralus dalykas ir maistas, kuris pašildytas mikro bangų krosnelėje yra žalingas jūsų sveikatai.

Kalbant apie komforto zoną ir gyvūnus, matome telefonų analogija. Kiekvienas gyvūnas tobulai jaučiasi savo programoje ir nekelia tikslo išplėsti savo komforto ribas. Atveskite man kiškį, kuris nori būti lape ar vilku. Tai primena anekdotą, kur kiškučiai atėjo pas išmintingiausią miško paukštį, pelėdą, ir kreipėsi į ją prašydami pagalbos:
Pelėda, kad ir ką mes darytume, mus visi miške skriaudžia. Tu išmintinga, gal galėtum kažką mums patarti, kad mūsų gyvenimas taptų lengvesnis?
Pelėda trumpai pamąstė ir tarė:
Nuo šiandien, jūs visiems miške pasakykite, kad jūs esate vilkai!
Kiškučiai susižvalgė tarpusavyje ir ,šokinėdami iš džiaugsmo, dėkojo pelėdai už tokią genialią idėją. Džiaugsmingi ilgaausiai nubėgo į mišką skelbdamiesi, kad jie – vilkai. Sekančią dieną, keliolika kiškučių, smarkiai sudaužytų, kruvinais snukučiais, atėjo pas pelėdą ir vienas jų, vos ištardamas žodžius, pelėdai tarė:
Ger bia ma pe lėda! Kažkas ne taip su tavo patarimu…., nes kai visiems pasakėme, kad mes vilkai… mus pradėjo skriausti dvigubai…
Pelėda atsakė:
Aš pagrinde užsiimu strategijomis, o taktiniai sprendimai – ne visai mano sritis…

Šiame anekdote – labai daug išminties, kuri susijusi su komforto zona ir tai rodo mano konsultacinė patirtis. Jei gyvūnas gyvas tik todėl, kad išlieka savo natūralioje komforto zonoje, tai su žmonėmis – viskas priešingai. Gyvūnas, vykdydamas savo programą, turi pagrindinį tikslą- prikimšti savo pilvą ir čia visi tikslai baigiasi… Pas žmogų priešingai: vos tik jis prikemša savo pilvą, čia jo bėdos ir prasideda. Nuo šio momento vietos žmogus pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, kur viena iš temų – komforto zonos plėtimas. Pateiksiu esminį teiginį: kiekvienas gyvūnas yra tobulas toks, koks yra ir nei vienas gyvūnas neplečia savo komforto zonos.

Kodėl neverta eiti iš komforto zonos?

Veidoskaitos sistema, kurioje aš jau 9- neri metai, man suteikė vieną, esminį, suvokimą: kiekvieną sistema turi savo ribas ir galimybes. Išliekant savo sistemos ribose, aš patiriu tai, ką vadiname „malonumo jausmas sąmonėje“, o bet koks ėjimas už komforto zonos ribų, man bus kančia. Kaip pavyzdį paimkime buitinius prietaisus. Ar esate kada bandę su plaukų džiovintuvu sutarkuoti bulves? Žinau, kad skaitančiajam galvoje sproginėja fejerverkai nuo pasipiktinimo minčių, jog žmogus – ne gyvūnas ir prie ko čia plaukų džiovintuvas?

Veidoskaita remiasi 3 smegenų centrų įtaka visai žmogaus sistemai. Visi turime mūsų pirmykštes smegenis, kurios remiasi instinktais ir vadinamos „kojomis“. Centrinė smegenų dalis yra mūsų emocinis intelektas, kurias vadiname „širdimi“, na o viršutinė dalis – intelektas, kurį sutrumpintai vadiname „galva“. O dabar pasižiūrėkite į tai per žmonių pasiekimus. Tikriausiai pastebėjote, kad vienas draugas nubėga maratoną, o jums vien apie tai pagalvojus dingsta ūpas. Klausimas kodėl? Atsakymas paprastas: nors visi esame žmonės, bet poreikis judėjimui yra skirtingas. Emocinis intelektas („širdis“) atsako už kūrybinius gebėjimus ir empatiją. Kiekvienas iš mūsų turi juos skirtingus. Išsilavinimas? Tėvų pavyzdys? Tikrai ne. Jei matuosime širdies energetinio išsivystymo lygmenį, pas kiekvieną jis yra skirtingas ir duotinas. Duotybes galima TOBULINTI, bet iš neturinčio padaryti turintį – misija neįmanoma. Lygiai taip pat su intelektu. Vienas vos baigia dvi klases, o kitam ir trijų universitetų per mažai.

Taigi, per šiuos pavyzdžius matome, kad kiekvienas yra unikalus pagal duotinus parametrus ir kažko plėsti tikrai nereikia, bet galima tobulinti, tai kas duota. Apie tai vėliau, o kol kas pakalbėkime apie meilę…

Kaip meilė/nemeilė sau susijusi su komforto zona?

Stebint draugus ir pažįstamus, kartas nuo karto matau dirbtinius bandymus plėsti komforto zoną. Gal ir patys buvote užlipę ant to grėblio? Tie grėbliai vadinasi: „30 dienų be cukraus“, „visą gyvenimą be liemenuko“… Taip, lengvai tyčiojuosi, nes visų jų esmė – ta pati. Žmogus nusprendė save pakankinti, o kankintis norime dėl dviejų priežasčių: arba iš trūkumo, arba iš pertekliaus. Nežinau kiek pažįstate tikrai turtingų žmonių, bet, kai žmogus uždirba didelius pinigus, ten – tik du keliai. Pirmas – išsaugoti tuos pinigus, o tai irgi savotiškas kalėjimas su auksinėmis grotomis, arba antras variantas – patirti viską. Ir kai įsijungia programa „patirti viską“, pasirodo, jog įspūdžiams nėra galo ir norisi vis aštresnių…

Vienu atveju, tai gali būti kompensuojama iš trūkumo ir žmogus nusprendė nevalgyti produktų, kurie turi cukraus tik todėl, kad šeimos biudžete sumažėjo pinigų. Psichologijoje tai vadinama- neišvengiamo skausmo kompensavimas dirbtiniu skausmu. Paprasčiau tariant, elementariu savęs kankinimu nematant (vengiant) pagrindinės problemos. Ir jei labai įsigilinti, tai- elementari nemeilė sau. Kuo dažniau tai darote, tuo daugiau yra tos nemeilės sau. Tuo atveju, jei žmogus nusprendė atsisakyti cukraus ne dėl trūkumo, o dėl pinigų pertekliaus, čia jau reikšmės yra dvi: jis- pinigų saugotojas, tai atsisakydamas žalingų produktų, nesąmoningai galvoja, kad ilgiau pasidžiaugs pinigais, o jei tai įspūdžių rinkėjas – tai bus viena iš patirčių.

Išvada – klausimas pamąstymui: atsakyk sau, kiek dažnai bandai plėsti savo komforto ribas ir kodėl tai darai? Jei per daug suvartoji cukraus, tiesiog sumažink, jei nėra eurų, pripažink ir pagalvok, ką galėtum padaryti šiuo atveju, jei renki įspūdžius, nes jau viską matei, pabandyk ką nors ekstremalesnio…

Esamos komforto zonos degradacijos požymiai.

Kad ir kaip būtų sunku, turiu pasakyti svarbų faktą – kokia bebūtų tavo komforto zona, ji turi tendencija degraduoti. Skirtingai nei gyvūnai, kurie savo pilną brandą pasiekia per metus laiko, žmogus bręsta neatleistinai ilgai. Pirmos keturios brandos (komforto) zonos yra iki 30 metų. Mes turime vaikystę, paauglystę, ankstyvą suaugystę ir pilną suaugyste. Manau neverta aiškinti, kad su paauglystės elgesio modeliu suaugystėje neprasisuksi. Nuo 30 metų iki n, mes turime tris brandos (komforto) zonas, kurias galime skirstyti į “brandi suaugystė”, “ankstyva senatvė” ir “vėlyva senatvė”. Čia jau turėtų būti zonų pabaiga. Jei turite savo aplinkoje žmonių, kurie gyveno ilgai tikriausiai pastebėjote, jog jie pradeda suvaikėti. Kyla klausimas kodėl? Jie grįžta į ciklo pradžią.

Kiekviename etape svarbu pastebėti ženklus, kurie parodo, kad taip, kaip dabar yra, jau nebepaeis. Reikia kažką keisti! Pirmas komforto zonos pabaigos požymis – aplinkinių priekaištai. Įsivaizduokime vyruką, kuris netyčia sukūrė šeimą, bet jo komforto zona pasiliko vaikystėje. Jis nenori dirbti, nes tai suvaržo jo laisvę, jam viskas greitai atsibosta, jis kuria daug planų, kaip pakeis pasaulį, bet ta diena vis niekada neateina. Iš aplinkos jis susilaukia daug priekaištų, kad nesugeba būti vyru, pasiekti rezultatų, o lygiai tas pats charakteris ir elgesys vaikystėje buvo visiškai normal ir niekas neturėjo jam pretenzijų. Išsamiai tai aprašyta mano knygoje “Vaikystės šešėliai”.

Kaip ir pas gyvūnus, taip ir pas žmones, ateina etapas, kada žmogus turi išmokti pasirūpinti savo maistu pats. Antras tavo komforto zonos degradacijos požymis – trūkumas. Jei vaikystėje užtekdavo tik užsimanyti ir viskas kažkokiu būdu būdavo išspręsta, tai dabar reikės jau pačiam pasirūpinti savo duona. Kad ir kokioje evoliucijos pakopoje dabar būtum, jei nuolat susiduri su finansiniu trukumu, peršasi išvada, kad tau trūksta tam tikrų kompetencijų, kurios suteiktų finansinį saugumą ir galimybę išlikti savo komforto zonoje. Paimkime tą vaikiškai besielgiantį vyrą ir įsivaizduokime, kad jis laimėjo loterijoje ar paveldėjo palikimą. Tokiu atveju jo elgesys nebus smerkiamas ir jis legaliai gales būti vaiku. Kaip spręsti situacija jei pinigų nėra? Čia ir vėl nieko nereikia plėsti. Viskas, ką reikia padaryti, tobulinti esamą, prisidedant reikalingas kompetencijas. Čia labai svarbu paminėti, kad plėtra tai – skausmas, o tubulinimas – malonumas. Kodėl? Tu tobulini tai ką turi, o ne eini ten kur tau nemiela.

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Pagal mano veido dizainą, pirmoje vietoje – galva, antroje – širdis ir tik trečioje – kojos. Atsižvelgiant į tai, jog mano kojos yra santykinai silpniausia vieta, iš to galime daryti išvadą, kad vadyba, organizavimas, administravimas – visai ne mano tema. Tam reikia “kojų”. Bet kai kalba eina apie tai, jog reikia sugalvoti idėją, man pastangų nereikia. Jei mano komforta zona yra sugalvoti, tai mano diskomforto zona – padaryti tai, ką sugalvojau. Dabar įsivaizduokime, kad man būtų pasiūlyta išplėsti komforto zoną tampant super vadybininku ar vadovu. Teoriškai, aš tai suprasčiau, bet mano praktinė pusė būtų kančioje.

Yra tų požymių ir daugiau, bet straipsnis jau ir taip ilgas, todėl eikime prie išvadų. O išvada paprasta : kiekvienas yra genijus, tik ne kiekvienas leidžia sau juo būti! Būti savo duotino dizaino genijumi, kas ir yra mūsų komforto zonos ribose.

Kaip plėsti savo komforto zoną jos nekeičiant?

Paskutiniame skyriuje pabandykime sudėti taškus ant “i”. Nesvarbu ką tau sako mokytojai, kurie rėkia kviesdami “ateik pas mane ir aš tau parodysiu, kaip išplėsti savo komforto zoną”. Tikiuosi šitas straipsnis parodys, kad nereikia nieko plėsti. Viskas, ką tau reikia padaryti, tiesiog leisti sau būti savimi ir tai yra meilės sau pagrindas. Tobulink savyje tik tai, kas tau patinka ir siųsk velniop visus, kurie sako “ateik, aš tave pakeisiu”. Stebėk aplinką ir jei gauni daug pastabų, ar esama komforto zona tavęs nemaitina, atsakyk sau į klausimą – kodėl? Jei gali kažką pakeisti – keisk, bet keisk per savo duotinų talentų pusę, o ne todėl, kad kažkas pasiūlė visiems tinkantį kelią.

Visada atmink, kad kiekvienas žmogus pinigus uždirba savo būdu. Kam duotos “kojos”, tie ves kitus į tikslą. Kam duota “širdis”, būtent ja ir dalindamiesi, o jei esi “galva su kojomis”, tu tikrai sugalvosi ką daryti. Esi tinginys? Legalizuok savo tinginį – sugalvok kažką, kas leistų legaliai tingėti… Esi…

AUTORIUS: Žydrūnas Sadauskas

Susipažinkime, aš – tavo angelas sargas

7 balandžio, 2020

Karpman’o kvadratas

7 balandžio, 2020

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.